Sveika Lietuva, aš dabar čia ir kas toliau?

Taip jau atsitiko, 2021-ųjų pavasaris, o aš po dešimtos vakaro stoviu priešais namą, kur prasideda mano naujas gyvenimas. Įsitempusi kaip kačiukas, po ilgos kelionės, o prieš mane pilna mašina dėžių, kurias reikia sunešti į butą. Mėgaujuosi liftu, nes iki šiol gyvenau mažame miestelyje netoli Prahos, kur gyvenau mažame bute šeštojo dešimtmečio gyvenamajame rajone, kur apie liftą nebuvo nė kalbos. Išsekusi, iš paskutiniųjų jėgų įsisupu į antklodę ir giliai užmiegu.

Ar jau rytas? Mane pažadina į vis dar užmerktas akis šviečianti saulė. Na, aš atsikeliu saulėtą dieną ir leidžiu išpakavimo maratonui prasidėti. Kai išsipakuoju, skrandis pradeda skambėti taip, lyg būčiau alkana tarsi vilkas ir man tikrai reikia ką nors gero užkąsti. Tad iškeliauju pirmam pirkiniui į artimiausią parduotuvę. Visur žiūriu į lietuviškus užrašus, kurie man visiškai nauji, ir net neįsivaizduoju, ką jie reiškia. Ką gi, bent jau atskiriu duoną nuo sviesto. Man viskas pamažu pradeda darytis aiškiau. Gražuole, tai mano nauji namai ir aš visiškai nesuprantu, kas parašyta, kas kalbama aplink mane. Mano geriausia drauge staiga tampa savitarnos kasos, kuriose galiu patogiai pasirinkti anglų kalbą ir man negresia joks lietuviškas pokalbis. Namo grįžtu šiek tiek prislėgta juoda sąžine, kad turėjau pradėti mokytis lietuvių kalbos Čekijoje ir jos čia nepalikti. Juk mokomasi iš klaidų, ar ne? Ką gi, pradėsiu kelionę į lietuvių kalbos pasaulį…